Von der Kürze des Lebens – Gastspiel am Sirenos-Festival in Vilnius (Litauen)
Kritik im Kulturpolis.lt
Praėjusias kelias savaites (pra)ūžęs tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ šiemet buvo ne tik kaip niekad skandalingas, bet ir konstatuojantis tradicinio teatro mirtį.
APIE GYVENIMO TRUMPUMĄ
Šveicarų režisieriaus Michel Schröder spektaklis apie gyvenimo trumpumą, inspiruotas to paties pavadinimo Senekos esė, priminė nesibaigiantį kaitaliojamų TV kanalų srautą su eklektiškomis scenomis, įrėmintomis tam tikromis aplinkybėmis – diskusija apie meno kokybės suvokimo pasikeitimą ant suolelio, skaitoma kalba laiduotuvių metu, interviu televizijoje apie menininko įvaizdžio ir auditorijos santykį ir pagaliau diskusija apie tai, kodėl moteriai yra toks svarbus klitorinis orgazmas. Bet tai paviršinis landšaftas. Giliau pažvelgti galima per skirtingų istorijų retiną, apjungiančią pasikeitusį tapatybės, lyties, menininko ir visuomenės santykį. Ir tai nėra taip paprastai atpažįstama postmoderizmo ir avangardo audrų nesudrebintam lietuvių kultūriniam kontekstui. Be to, įtarimą kelianti strategija – vaidinti, kad nemoki vaidinti – gali pasirodyti esanti per didelė prabanga. O pripažinimui, kad kokybiškas menas atrodo pernelyg snobiška ir ambicinga pozicija, mums prireiktų dar kelių dešimtmečių to „kokybiško meno“ patirties ir persisotinimo.
„Apie gyvenimo trumpumą“ (rež. Michel Schröder)
Antra vertus, spektaklis apie „Gyvenimo trumpumą“ buvo ironiškas ir veiksmingas priminimas apie tai, kad teatras turi ne tik estetinę, bet ir socialinę funkciją, reflektuojančią tradicijos, meno suvokimo ir misijos kaitą. Festivalio organizatorių teigimu, Schröder spektaklio dramaturgija kuriama laisvai ir netikėtai, formuojamas dinamiškas aktorinių improvizacijų, muzikinių numerių ir poetinių įvaizdžių koliažas. Konkrečios istorijos spektaklyje nebuvimas atpalaiduoja žiūrovo vaizduotę nuo vieningo siužeto konstravimo ir akcentuoja kitus spektaklio dalykus: filosofinę mintį, socialinę žinutę, teatrinį individų ir jų konfliktų šėlsmą. Juk į teatrą ateiname ne tik dėl meno. Į teatrą galima ateiti vardan diskusijos, polemikos ir t.t. Tačiau televizijos laidų formatą primenantis spektaklis nėra jų kopija, o veikiau pasirinkta tam tikra platforma, tinkanti diskusijai. Ypač tai gerai atspindi televizijoje interviu duodančio menininko scena, kur realioje erdvėje sėdintys žiūrovai tampa sceninės realybės dalimi – žiūrovais, stebinčiais diskusiją ir į ją reaguojančiais kosuliu, plojimais, susidomėjimu ar abejingumu. Tačiau žiūrovas negali perjungti kanalo. Šis chaosas – tik iliuzija, iš tiesų valdymo pultelį laikant aktoriams (režisieriui): „Jeigu dar kas nors salėje sukosės, aš galiu ir išeiti. Vis tiek savo pinigus jau gavau,“ – teigia interviu duodantis aktorius.